SVEČIAI ( 1 įrašas )

TĖJA
________
-Kelkis,-ji atskleidžia užuolaidą.-Su tavim kalbu!

Per penkioliką metelių dar niekaip neįstengiau nusipirkti užraktą durims. Tiksliau užraktą nuo jos.

-Tėja!

Negi ji  tikrai nesupranta,kad nenoriu su ja kalbėti? O dar po vakar. Namo grįžau sutemus.Neprisimenu kelinta valanda tada buvo.Tarp devynių - dešimt. Mintyse įsivaizdavau kaip valgau naminį sušį, geriu žaliąją melisų arbatą, sėdžiu savo minkštoje virtuvės kėdėje,o kojas susikeliu ant stalo. Tuomet įsijungiu James Blunt 'Your beautiful' ir valgau valgau. Ir jaučiuosi tokia nepriklausoma ir tokia nuostabi! Deja. Svajonės lieka svajonėmis. Vos įžengus pro duris išgirdau krizenimą. Mama dar nėra tokia išprotėjus,kad bendrautų su savim, todėl supratau - svečiai. Nusiaudama batus, galvojau - kas gi galėtų čia būti? Per vėlu Veronikai - ji dirba, per anksti  Mildai - ji dar kine, O Kajus ( mamos draugužis, kaip ji sako 'verslo partneris' ) komandiruotėj. Taigi, po velnių, kas dabar sėdi mano kėdėj ir neleis man normaliai pavalgyt? 

Norėdama pasišaipyt ir savotiškai atkeršyt už sugriautus planus, sušukau :

- Pica į namus mano storiausiai,brangiausiai mamytei!

Įžengiau į virtuvę.O Švenčiausias Petrai, būtumėt pamatę jos veidą išraišką ir jos 'žudantį' žvilgsnį! Gerai, gerai   per žiauriai jau čia pajuokavau, bet ji atrodė tikrai kaip koks pomidoras! Suprantat, mano mamytė kompleksuoja dėl savo svorio, todėl šie žodžiai ją kaip reikiant pritrenkė.O dar esant svečiams.. Taip, virtuvėj sedėjo moteriškė, o šalia jos - mano kėdėj - jaunuolis. Moteris atrodė perkopusį keturiasdešimtmetį, bet tvarkinga, lyg aukštuomėnės dama, kostiumėlis šviesiai rausvas, dalykiškas, plaukai susegti į kuodą.Vos nesupykino. Tačiau šalia jos sedėjęs vaikinukas visiška priešingybė. Jaunas, susivėlusiais plaukais, suplyšusiais džinsais,nutrintas marškiniais ,atrodė kaip gatvės elgeta. O dangau, nesakyk, kad jie pora?! Juk ir taip būna. Jau norėjau kažką leptelt, bet tai pamačius, įsiterpė mama.

- Kaip šmaikštu. Ir tau labas.

-Hmm.

Nuo kada ji su manim sveikinasi?

-Susipažink. Mano sena vaikystės draugė Kristina iš tolimosios Anglijos. O čia,- parodė pirštu į tą valkatą.- Jos sūnus Gabrielius...

-A,tai vis dėlto sūnus!

Nusijuokiau.Visi keistai sužiuro į mane.

-Taigi, jie atvyko paviešėt Lietuvoje keletą savaičių...

-Pas mus??

-Nepertraukinėk manęs!!-ji vėl virto pomidoru,bet pamačiusi svečių žvilgsnius pasitaisė.-Brangute, ne, ne pas mus, jie gyvens viešbutyje.

Vos nepradėjau juoktis, išgirdus tą jos 'brangute' .

- Na, o čia ,toji mano dukra - Tėja.

Tuomet prasidėjo apsikabinimai ir kitokios susipažinimo nesąmonės. Pasišalinau. Nuėjau į savo kambarį susitaikiusi su mintimi, kad normalios vakarienės šiandien nebus. Puiku. Jau norėjau gult lovon, kai duryse išgirdau net ne tuksenimą,o tikrą durų daužymą! Pro duris galvą įkišo Gabrielius :

-Galima?
-Vistiek jau užėjai.

-Sakė atnešt tau maisto, kad nenumirtum.

-Vadini tai maistu?-Parodžiau pirštu į lėkštę, kurioje puikavosi tortas.-Tiek to. 

Paėmiau iš jo lėkštę ir užsisukau. Jis išėjo, bet už keletos sekundžių  vėl atidarė duris ir tarė:
-O šakutės nereikia?-parodė liežuvį.

Paėmiau, bet jis neišėjo.

-Kas dar?

-Mes juk reikiamai net nesusipažinom. Aš Gabrielius.

-Tėja.

Mano burna buvo pilna torto,todėl vargu ar jis suprato ką pasakiau,bet man tai nelabai ir rūpėjo.

-Lėja sakai?Malonu.

Nurijau paskutinį kąsnį ir jau tuščia burna, tariau:

-Tėja, avigalvi.

-Šlykštynė tu.

Tai pasakęs nusijuokė ir išėjo. Tiesiog. Paėmė ir išėjo. Buvau mažyčiam šoke. Kaip jis drįso? Geras svečias, sakyčiau.Nesvarbu, nuėjau miegot. 

Bet. Nebūtų mano mama Erika Kiliubinskienė, jei pirmą valandą nakties nebūtų manęs pažadinusi. 

-Nu, ko?

-Aš labai tavim nusivylusi, Tėja.

-Tu dėl indų? Pati negali išplaut?  Tik šiandien..Leisk man pamiegot.

Žinojau ką ji galvoja. Ji jautė panieką. Panieką savo dukrai.

-Aš dėl tavo elgesio su manim ir aplinkiniais. Kaip tu tai gali?

Ji galvojo, kad mane tai paveiks. Taikė psichologiją.Atsigauk. Tik ne man.O ji tęsė.

-Tu mane pažeminai. Tu nepriėmei ir neišleidai svečių,nes kažkur trainiojaisi.Grįžai vakare, nors sakei ,kad  grįši dieną. Tavo telefonas išjungtas, nepraneši nei kur, nei su kuo tu. Iš kur man žinot, kad tau viskas gerai?Atsakyk,Tėja!

Pykau ant jos. Žinojau ką ji galvoja. Todėl ir pykau. Nes jai nerūpėjo tai. Jai nerūpėjo kur esu ar su kuo, jai rūpėjo tai, kad ji manęs nekontroliuoja. Štai kodėl aš jos nemyliu. Ji nuolat man meluoja. Užsisukau ir subambėjau:

-Leisk man miegot.

-Savaitė be kompiuterio.

Uždarė duris.

-Išgraužk!

Užmigau.

*

Tačiau tai vakar diena. Dabar rytas ir noriu ar nenoriu reikia keltis. Bet aš su ja nekalbėsiu. Palaukiau kol ji išėjo ir atsikėliau. Nusiprausiau užtinusį veidą. Pasidažiau. Apsirengiau džinsus ir seną, bet mylimiausią džemperį. Pasižiūrėjau į veidrodį.

-Hmm.

Nuėjau į virtuvę. Ten sėdėjo mama ir valgė omletą. Kaip ir priklauso pirmadieniais. Vemt verčia. Įsipyliau sausų pusryčių. Užsipyliau pienu. Mačiau jos žvilgsnį. Žinojau ką ji galvoja. Ji žvilgsniu liepė man valgyt jos jos jos omletą. Išgraužk. Pabaigus valgyt savo pusryčius - apsirengiau striukę, apsiaviau batus. Išeinant dar išgirdau:
-Kada grįši?!

Tyla buvo mano atsakymas. Net norint nebūčiau atsakius,nes pati nežinau.

Lauke buvo prietema. Mano kieme nebuvo nė gyvos dvasios, tik kelią perbėgęs juodas katinas. Nesijaudinkit, aš neprietaringa. Užsidėjau ausinuką ir patraukiau link mokyklos. Kelyje susidūriau su bala, tad teko ją peršokt. Iš ausies iškrito ausinukas ir tada už nugaros išgirdau pažįstamą balsą.Jis sakė:
-Mažute, kur skubi? Palauk!

Prasideda.