MOKYKLOJ ( 2 įrašas )

TĖJA

________

Taip, ten buvo jis. O aš lyg niekur nieko ėjau toliau. Jis taip pat. Paspartinau žingsnį – jis taip pat. Atsidūriau ties sankryža, iš visų pusių suvažiavo automobiliai, šviesoforas jiems rodė žalią šviesą. O man, žinoma, raudoną. Apsimesdama, kad neskiriu spalvų bėgau per gatvę, užnugaryje išgirdau mašinų stabdžių švilpimą. Bet vistiek žinojau, kad jis lekia paskui mane.Savižudis.

Jutau jo alsavimą.Todėl pradėjau bėgti.Kadangi buvau su naujausiais adidas sportiniais bateliais,

skriejau it vėjas. O jis , su savo prieš dešimt metų sudroštomis šliurėmis – net neketino atsilikti. Iki mokyklos likus pusšimčiui metrų atsidūriau akligatvyje. Galvodama, kad dar paspruksiu, pasukau atgal – ieškojau kito kelio. Deja buvo per vėlu, nes apsisukus 90° kampu mano veidas buvo dešimt centrimetrų nuo jo. Tada jis mane nusitempė už konteinerio, primušė, atėmė visus pinigus, išsitraukė švirkštą su neaiškia medžiaga, įdūrė į veną ir išskirdau į dangų.

PA-BAI-GA

Juokauju. O dabar rimtai

*

-Mažute, kur skubi? Palauk!

-Nuo kada aš tau mažutė,žvairy?

-Nuo tada kai atnešiau tau torto ir neleidau tau numirti!

-Oho,tu tikras didvyris.Sveikinu.

-Ačiū, pikčiūrna.

Jei dar nesupratot, tai buvo Gabrielius. Lyg niekur nieko įsigudrino vadinti mažute

 Ir  lyg niekur nieko dabar vilkosi paskui mane. Turbūt jis nesupranta ką reiškia, kai žmonės įžūliai atsakynėja. Galiu pasakyti – tai reiškia, atsiknisk žvairy.

-Turbūt tau įdomu, kodėl aš einu su tavimi?

-Ne, neįdomu.

-Na tai einu dėl to, kad lankysiu tavo mokyklą ir nežinau kur ji yra.. Taigi tavo mama susitarė su manąja – kad tu mane palydėtum. Juk ji tau sakė, tiesa?

Šaipykis, šaipykis. Neatsakysiu nieko. Kalbėkis lyg su siena.

-..ir mokysiuos tavo klasėje.

-Mano???

-Smagu,tiesa?

-Bet juk sakė, kad čia būsit tik keletą savaičių.-nepavyko nekalbėti, žinau, neteiskit.

-Taip, taip . Bet mano mamytė labai rūpinasi mano ateitim ir neleidžia man tinginiauti.

A, tai manai, kad manoji nesirūpina?? Tiek to. Nieko nebepasakiau. Pasinėriau į apmąstymus. Taigi Gabrielius porą savaičių mokysis mano mokykloj, mano klasėj, jis kasdien vilksis į ją su manimi ( tikiuosi iš jos bent ne ) , gyvens gretimam name esančiame viešbutyje, ateis gert kavutės ir dar turėsiu vaidint, kad jis man patinka? Išgraužkit.

Pasižiūrėjau į Gabrielių. Jis dairėsi . Tai į dangų, tai į žemę,  gatvę, mašinas, tai į ..mane?!

-Čia viskas kitaip.-tarė jis eilinį kart žiūrėdamas į dangų.

-Ką turi omeny?

Po truputį artėjom link mokyklos. Reikia pereit viena proskyna ir jau atsidursim mokyklos kiemely, kur buriuojas fyfos,moksliukai,sportininkai ir kiti nevykėliai. Pas mus jų pilna. Žinoma yra ir normalesnių.. Pavyzdžiui. Hmm..Na gal ir klystu – nėra. Visi nupirkti, papirkti, be sielos, vadovaujasi tik kitų nuomonę, taikosi prie kitų, virsta chameleonais , kad įtiktų kitiems, kurie taikosi prie stipresnių. Šitoj mokinių grandinėj esu vidury. Neutralė. Bet tai nereiškia, kad jie manęs nenervina. Atvrkščiai. Jaučiu kaip artėja lūžis,suprantat..

-Na, viskas.

-Ką??

Mano mintis pertraukė Gabrielius. Apie ką jis čia po velnių??

-Tu klausei manęs, kas čia kitaip. Aš tau atsakiau.

-Ai,taip taip..

-Ypač žmonės.

-Kuo?

-Visi vienodi. Bent jau išoriškai. Supranti, daugybę tokių pačių. Net ir tu. Na, tu maskuojies, kad ir mintyse dabar galvoji, ne - aš esu savimi. Bet tu nesi, Tėja. Visi taip daro. Tu manęs neprisileidi, turbūt bijai parodyt tikrąją save,  nes nėra tokių žmonių kurie taip grubiai elgiasi su kitais.Ir tu tokia nesi.. Tu girdi ką aš kalbu?

Vau.Kas jam nutiko.Atrodo pasivertė kažkuo kitu. Ale geručiu. Varyk toliau. Mes jau mokyklos kiemelyje. Mažai liko.

-O dabar aš tau atsiskleidžiu. Visai nesunku.Žinai kodėl? Nes aš kitoks, nes noriu, kad ir tu man atsiskleistum. O žinai kodėl noriu? Nes man tavęs gaila, Tėja.Rimtai.Atvykau dviem savaitėm, ar taip ar taip turėsim bendraut, manau tu to nori, nepastebėjau, kad būtum perkrauta draugų, jei tokių turi, dėmesiu, tai kodėl nedarius to normaliai, kaip žmonėm?

-Nereikia man to tavo gailesčio, žvairy.Paradinės durys tiesiai, pirma pamoka anglų -  2 aukštas,121 kabinetas.

Bukas. Aš jums sakau. Iš kur jis gali žinot ar turiu draugų, ar ne? Ar man jų reik, ar ne? Išvis, ko jis pristojo? Apsisukau ir patraukiau į priešingą pusę.Jaučiau jo įbestą žvilgsnį savo nugaroje.

-O tu kur eini?

-Ten kur niekas nevadovauja kuo aš turiu būti.

Taigi į pirmą pamoką nėjau.  Pirmoji priežastis ta, kad nenorėjau akyse matyti to, kuris iš pat ryto sugadino ir taip nekokią mano nuotaiką, antroji priežastis – nepasiruošiau anglų kontroliniui. Nežinau kaip ten , mokykloje, sekėsi Gabrieliui – ar jis rado kabinetą, ar buvo maloniai sutiktas, ar pasakojo, kad mane pažįsta, iš tiesų man tai mažų mažiausia rūpėjo. Bent jau norėjau, kad taip būtų. Sedėjau parke ant suoliuko ir laukiau kol praeis tos nuobodžios keturiasdešimt penkios minutės.

SVEČIAI ( 1 įrašas )

TĖJA
________
-Kelkis,-ji atskleidžia užuolaidą.-Su tavim kalbu!

Per penkioliką metelių dar niekaip neįstengiau nusipirkti užraktą durims. Tiksliau užraktą nuo jos.

-Tėja!

Negi ji  tikrai nesupranta,kad nenoriu su ja kalbėti? O dar po vakar. Namo grįžau sutemus.Neprisimenu kelinta valanda tada buvo.Tarp devynių - dešimt. Mintyse įsivaizdavau kaip valgau naminį sušį, geriu žaliąją melisų arbatą, sėdžiu savo minkštoje virtuvės kėdėje,o kojas susikeliu ant stalo. Tuomet įsijungiu James Blunt 'Your beautiful' ir valgau valgau. Ir jaučiuosi tokia nepriklausoma ir tokia nuostabi! Deja. Svajonės lieka svajonėmis. Vos įžengus pro duris išgirdau krizenimą. Mama dar nėra tokia išprotėjus,kad bendrautų su savim, todėl supratau - svečiai. Nusiaudama batus, galvojau - kas gi galėtų čia būti? Per vėlu Veronikai - ji dirba, per anksti  Mildai - ji dar kine, O Kajus ( mamos draugužis, kaip ji sako 'verslo partneris' ) komandiruotėj. Taigi, po velnių, kas dabar sėdi mano kėdėj ir neleis man normaliai pavalgyt? 

Norėdama pasišaipyt ir savotiškai atkeršyt už sugriautus planus, sušukau :

- Pica į namus mano storiausiai,brangiausiai mamytei!

Įžengiau į virtuvę.O Švenčiausias Petrai, būtumėt pamatę jos veidą išraišką ir jos 'žudantį' žvilgsnį! Gerai, gerai   per žiauriai jau čia pajuokavau, bet ji atrodė tikrai kaip koks pomidoras! Suprantat, mano mamytė kompleksuoja dėl savo svorio, todėl šie žodžiai ją kaip reikiant pritrenkė.O dar esant svečiams.. Taip, virtuvėj sedėjo moteriškė, o šalia jos - mano kėdėj - jaunuolis. Moteris atrodė perkopusį keturiasdešimtmetį, bet tvarkinga, lyg aukštuomėnės dama, kostiumėlis šviesiai rausvas, dalykiškas, plaukai susegti į kuodą.Vos nesupykino. Tačiau šalia jos sedėjęs vaikinukas visiška priešingybė. Jaunas, susivėlusiais plaukais, suplyšusiais džinsais,nutrintas marškiniais ,atrodė kaip gatvės elgeta. O dangau, nesakyk, kad jie pora?! Juk ir taip būna. Jau norėjau kažką leptelt, bet tai pamačius, įsiterpė mama.

- Kaip šmaikštu. Ir tau labas.

-Hmm.

Nuo kada ji su manim sveikinasi?

-Susipažink. Mano sena vaikystės draugė Kristina iš tolimosios Anglijos. O čia,- parodė pirštu į tą valkatą.- Jos sūnus Gabrielius...

-A,tai vis dėlto sūnus!

Nusijuokiau.Visi keistai sužiuro į mane.

-Taigi, jie atvyko paviešėt Lietuvoje keletą savaičių...

-Pas mus??

-Nepertraukinėk manęs!!-ji vėl virto pomidoru,bet pamačiusi svečių žvilgsnius pasitaisė.-Brangute, ne, ne pas mus, jie gyvens viešbutyje.

Vos nepradėjau juoktis, išgirdus tą jos 'brangute' .

- Na, o čia ,toji mano dukra - Tėja.

Tuomet prasidėjo apsikabinimai ir kitokios susipažinimo nesąmonės. Pasišalinau. Nuėjau į savo kambarį susitaikiusi su mintimi, kad normalios vakarienės šiandien nebus. Puiku. Jau norėjau gult lovon, kai duryse išgirdau net ne tuksenimą,o tikrą durų daužymą! Pro duris galvą įkišo Gabrielius :

-Galima?
-Vistiek jau užėjai.

-Sakė atnešt tau maisto, kad nenumirtum.

-Vadini tai maistu?-Parodžiau pirštu į lėkštę, kurioje puikavosi tortas.-Tiek to. 

Paėmiau iš jo lėkštę ir užsisukau. Jis išėjo, bet už keletos sekundžių  vėl atidarė duris ir tarė:
-O šakutės nereikia?-parodė liežuvį.

Paėmiau, bet jis neišėjo.

-Kas dar?

-Mes juk reikiamai net nesusipažinom. Aš Gabrielius.

-Tėja.

Mano burna buvo pilna torto,todėl vargu ar jis suprato ką pasakiau,bet man tai nelabai ir rūpėjo.

-Lėja sakai?Malonu.

Nurijau paskutinį kąsnį ir jau tuščia burna, tariau:

-Tėja, avigalvi.

-Šlykštynė tu.

Tai pasakęs nusijuokė ir išėjo. Tiesiog. Paėmė ir išėjo. Buvau mažyčiam šoke. Kaip jis drįso? Geras svečias, sakyčiau.Nesvarbu, nuėjau miegot. 

Bet. Nebūtų mano mama Erika Kiliubinskienė, jei pirmą valandą nakties nebūtų manęs pažadinusi. 

-Nu, ko?

-Aš labai tavim nusivylusi, Tėja.

-Tu dėl indų? Pati negali išplaut?  Tik šiandien..Leisk man pamiegot.

Žinojau ką ji galvoja. Ji jautė panieką. Panieką savo dukrai.

-Aš dėl tavo elgesio su manim ir aplinkiniais. Kaip tu tai gali?

Ji galvojo, kad mane tai paveiks. Taikė psichologiją.Atsigauk. Tik ne man.O ji tęsė.

-Tu mane pažeminai. Tu nepriėmei ir neišleidai svečių,nes kažkur trainiojaisi.Grįžai vakare, nors sakei ,kad  grįši dieną. Tavo telefonas išjungtas, nepraneši nei kur, nei su kuo tu. Iš kur man žinot, kad tau viskas gerai?Atsakyk,Tėja!

Pykau ant jos. Žinojau ką ji galvoja. Todėl ir pykau. Nes jai nerūpėjo tai. Jai nerūpėjo kur esu ar su kuo, jai rūpėjo tai, kad ji manęs nekontroliuoja. Štai kodėl aš jos nemyliu. Ji nuolat man meluoja. Užsisukau ir subambėjau:

-Leisk man miegot.

-Savaitė be kompiuterio.

Uždarė duris.

-Išgraužk!

Užmigau.

*

Tačiau tai vakar diena. Dabar rytas ir noriu ar nenoriu reikia keltis. Bet aš su ja nekalbėsiu. Palaukiau kol ji išėjo ir atsikėliau. Nusiprausiau užtinusį veidą. Pasidažiau. Apsirengiau džinsus ir seną, bet mylimiausią džemperį. Pasižiūrėjau į veidrodį.

-Hmm.

Nuėjau į virtuvę. Ten sėdėjo mama ir valgė omletą. Kaip ir priklauso pirmadieniais. Vemt verčia. Įsipyliau sausų pusryčių. Užsipyliau pienu. Mačiau jos žvilgsnį. Žinojau ką ji galvoja. Ji žvilgsniu liepė man valgyt jos jos jos omletą. Išgraužk. Pabaigus valgyt savo pusryčius - apsirengiau striukę, apsiaviau batus. Išeinant dar išgirdau:
-Kada grįši?!

Tyla buvo mano atsakymas. Net norint nebūčiau atsakius,nes pati nežinau.

Lauke buvo prietema. Mano kieme nebuvo nė gyvos dvasios, tik kelią perbėgęs juodas katinas. Nesijaudinkit, aš neprietaringa. Užsidėjau ausinuką ir patraukiau link mokyklos. Kelyje susidūriau su bala, tad teko ją peršokt. Iš ausies iškrito ausinukas ir tada už nugaros išgirdau pažįstamą balsą.Jis sakė:
-Mažute, kur skubi? Palauk!

Prasideda.

Įvadas

Dabar kai man jau viskas aišku ,kai viską susidėliojau į  vietas - aš galiu jums papasakot savo sumautą istoriją ,kurios pagrindinė herojė ir  esu aš – Tėja . Išoriniame pasaulyje atrodau įprastai .15-metė mergina - kaprizinga,užsispyrusi,nuolat nepatenkinta ir užsidariusi ,bet tai jie vadina paaulgyste. Rudų plaukų,žydrų akių, neišsiskiriančių veido bruožų,vidutinio ūgio ir svorio.Gyvenu moderniame,bet toli gražu nejaukiame,vienatve ir šalčiu dvelkiančiame dviejų kambarių bute ,Vilniuje. Čia naktis leidžiu su mama.Beto, ji sako,kad mane myli,kad manim rūpinasi,kad viską daro tik dėl manęs ir taip toliau .Tačiau aš ją netikiu.O juk tikėjimas ir pasitikėjimas svarbiausias dalykas ‘šeimoje’ . Dažnai  vykstu į Kauną pas tėvą ,su kuriuo gyvena ir mano dešimtmetis brolis Julius,tikras padauža, bet visada pralinksmina,skatina,išklauso.Todėl ,logiška, jis man yra brangiausias žmogus šiam pasaulyje.Iš gaunamų savaitinių kišenpinigių, dalį dedu į taupyklę ir prieš važiuojant į Kauną Juliui nuperku dovanėlę. Turbūt neminėjau, mama rado man užsiėmimą.Tiksliau kaimynai man rado užsiėmimą.Mat pagal juos nebegaliu birbint gitara namie ,nes tai trikdo jų tylą.Taigi kiekvieną trečiadienį einu į gitaros pamokas.. Tiksliau eidavau,nes jau mėnesis kaip ten nesirodau (mama to dar nežino.) Bet  apie tai vėliau.Žinoma turiu keletą draugų,bet tikrai jų nevadinčiau tikrais draugais,na žinot, tais ,kuriais pasitiki ir trečią valandą nakties ištikus nelaimei gali paskambinti,išsipasakot. jie tiesiog žmonės su kuriais kažkiek bendrauju.

Ir svarbiausia - turiu dvi paslaptis,nuo kurių pavargau gyventi. Per ilgai tylėjau ir žudžiau jas savyje. Visiems ateina laikas,kai nebegali kentėt. Todėl dabar jas išrėksiu visam pasauliui.Viena iš jų ta,kad kartais jaučiu kas dedasi kito žmogaus galvoje,ką jis mąsto ir ketina daryti. Antroji paslaptis ta, kad man liko 53 dienos ir 53 naktys.