MOKYKLOJ ( 2 įrašas )

TĖJA

________

Taip, ten buvo jis. O aš lyg niekur nieko ėjau toliau. Jis taip pat. Paspartinau žingsnį – jis taip pat. Atsidūriau ties sankryža, iš visų pusių suvažiavo automobiliai, šviesoforas jiems rodė žalią šviesą. O man, žinoma, raudoną. Apsimesdama, kad neskiriu spalvų bėgau per gatvę, užnugaryje išgirdau mašinų stabdžių švilpimą. Bet vistiek žinojau, kad jis lekia paskui mane.Savižudis.

Jutau jo alsavimą.Todėl pradėjau bėgti.Kadangi buvau su naujausiais adidas sportiniais bateliais,

skriejau it vėjas. O jis , su savo prieš dešimt metų sudroštomis šliurėmis – net neketino atsilikti. Iki mokyklos likus pusšimčiui metrų atsidūriau akligatvyje. Galvodama, kad dar paspruksiu, pasukau atgal – ieškojau kito kelio. Deja buvo per vėlu, nes apsisukus 90° kampu mano veidas buvo dešimt centrimetrų nuo jo. Tada jis mane nusitempė už konteinerio, primušė, atėmė visus pinigus, išsitraukė švirkštą su neaiškia medžiaga, įdūrė į veną ir išskirdau į dangų.

PA-BAI-GA

Juokauju. O dabar rimtai

*

-Mažute, kur skubi? Palauk!

-Nuo kada aš tau mažutė,žvairy?

-Nuo tada kai atnešiau tau torto ir neleidau tau numirti!

-Oho,tu tikras didvyris.Sveikinu.

-Ačiū, pikčiūrna.

Jei dar nesupratot, tai buvo Gabrielius. Lyg niekur nieko įsigudrino vadinti mažute

 Ir  lyg niekur nieko dabar vilkosi paskui mane. Turbūt jis nesupranta ką reiškia, kai žmonės įžūliai atsakynėja. Galiu pasakyti – tai reiškia, atsiknisk žvairy.

-Turbūt tau įdomu, kodėl aš einu su tavimi?

-Ne, neįdomu.

-Na tai einu dėl to, kad lankysiu tavo mokyklą ir nežinau kur ji yra.. Taigi tavo mama susitarė su manąja – kad tu mane palydėtum. Juk ji tau sakė, tiesa?

Šaipykis, šaipykis. Neatsakysiu nieko. Kalbėkis lyg su siena.

-..ir mokysiuos tavo klasėje.

-Mano???

-Smagu,tiesa?

-Bet juk sakė, kad čia būsit tik keletą savaičių.-nepavyko nekalbėti, žinau, neteiskit.

-Taip, taip . Bet mano mamytė labai rūpinasi mano ateitim ir neleidžia man tinginiauti.

A, tai manai, kad manoji nesirūpina?? Tiek to. Nieko nebepasakiau. Pasinėriau į apmąstymus. Taigi Gabrielius porą savaičių mokysis mano mokykloj, mano klasėj, jis kasdien vilksis į ją su manimi ( tikiuosi iš jos bent ne ) , gyvens gretimam name esančiame viešbutyje, ateis gert kavutės ir dar turėsiu vaidint, kad jis man patinka? Išgraužkit.

Pasižiūrėjau į Gabrielių. Jis dairėsi . Tai į dangų, tai į žemę,  gatvę, mašinas, tai į ..mane?!

-Čia viskas kitaip.-tarė jis eilinį kart žiūrėdamas į dangų.

-Ką turi omeny?

Po truputį artėjom link mokyklos. Reikia pereit viena proskyna ir jau atsidursim mokyklos kiemely, kur buriuojas fyfos,moksliukai,sportininkai ir kiti nevykėliai. Pas mus jų pilna. Žinoma yra ir normalesnių.. Pavyzdžiui. Hmm..Na gal ir klystu – nėra. Visi nupirkti, papirkti, be sielos, vadovaujasi tik kitų nuomonę, taikosi prie kitų, virsta chameleonais , kad įtiktų kitiems, kurie taikosi prie stipresnių. Šitoj mokinių grandinėj esu vidury. Neutralė. Bet tai nereiškia, kad jie manęs nenervina. Atvrkščiai. Jaučiu kaip artėja lūžis,suprantat..

-Na, viskas.

-Ką??

Mano mintis pertraukė Gabrielius. Apie ką jis čia po velnių??

-Tu klausei manęs, kas čia kitaip. Aš tau atsakiau.

-Ai,taip taip..

-Ypač žmonės.

-Kuo?

-Visi vienodi. Bent jau išoriškai. Supranti, daugybę tokių pačių. Net ir tu. Na, tu maskuojies, kad ir mintyse dabar galvoji, ne - aš esu savimi. Bet tu nesi, Tėja. Visi taip daro. Tu manęs neprisileidi, turbūt bijai parodyt tikrąją save,  nes nėra tokių žmonių kurie taip grubiai elgiasi su kitais.Ir tu tokia nesi.. Tu girdi ką aš kalbu?

Vau.Kas jam nutiko.Atrodo pasivertė kažkuo kitu. Ale geručiu. Varyk toliau. Mes jau mokyklos kiemelyje. Mažai liko.

-O dabar aš tau atsiskleidžiu. Visai nesunku.Žinai kodėl? Nes aš kitoks, nes noriu, kad ir tu man atsiskleistum. O žinai kodėl noriu? Nes man tavęs gaila, Tėja.Rimtai.Atvykau dviem savaitėm, ar taip ar taip turėsim bendraut, manau tu to nori, nepastebėjau, kad būtum perkrauta draugų, jei tokių turi, dėmesiu, tai kodėl nedarius to normaliai, kaip žmonėm?

-Nereikia man to tavo gailesčio, žvairy.Paradinės durys tiesiai, pirma pamoka anglų -  2 aukštas,121 kabinetas.

Bukas. Aš jums sakau. Iš kur jis gali žinot ar turiu draugų, ar ne? Ar man jų reik, ar ne? Išvis, ko jis pristojo? Apsisukau ir patraukiau į priešingą pusę.Jaučiau jo įbestą žvilgsnį savo nugaroje.

-O tu kur eini?

-Ten kur niekas nevadovauja kuo aš turiu būti.

Taigi į pirmą pamoką nėjau.  Pirmoji priežastis ta, kad nenorėjau akyse matyti to, kuris iš pat ryto sugadino ir taip nekokią mano nuotaiką, antroji priežastis – nepasiruošiau anglų kontroliniui. Nežinau kaip ten , mokykloje, sekėsi Gabrieliui – ar jis rado kabinetą, ar buvo maloniai sutiktas, ar pasakojo, kad mane pažįsta, iš tiesų man tai mažų mažiausia rūpėjo. Bent jau norėjau, kad taip būtų. Sedėjau parke ant suoliuko ir laukiau kol praeis tos nuobodžios keturiasdešimt penkios minutės.